Kodėl mūsų mažieji bijo?

Baimė nėra visiškai neigiama emocija. Juk būtent dėka šio jausmo mes gebame apsaugoti save, išvengti laukiančio skausmo. Svarstant apie vaikų baimes, tiek išoriniai – šeimos, socialinė aplinka, kurioje auga vaikas, tiek ir vidiniai aspektai – paveldimumas, mąstymo gebėjimai – turi įtakos vaikų baimėms. Minėtieji veiksniai, tam tikra prasme galintys „užauginanti“ vaiko baimę, gali pasireikšti labai įvairiai. Gretos paveldimumas bei  labai jautrus melancholiškas temperamentas  lėmė mergaitės socialinę baimę (stipri baimė jaučiama dėl kitų žmonių buvimo), tačiau jos tėveliai šiuo atveju leisdami mergaitei vengti, praleidinėti pamokas taip pat prisidėjo (nors ir nesąmoningai) prie baimės palaikymo.

Be jokios abejonės rašant apie baimę sudėtinga būtų nepaminėti vienų pirmųjų biheivioristinės psichologijos atstovų eksperimentiniu būdu tyrinėjusių vaiko baimę. Psichologai nustatė, jog vaikas išmoksta baimės trimis būdais: sąlygojimu (susiejęs nusideginimą karštu vandeniu su vandens baime), modeliavimu (stebėdamas savo bendraamžio išgąstį išvydus vorą) bei tiesioginiu susidūrimu su baime keliančiu objektu ar aplinkybėmis. Būtent Dž. Vatsonas taikydamas išmokimo teoriją žmonėms ir bandydamas atsakyti, kodėl vaikai pradeda bijoti to, ko anksčiau nebijojo atliko itin plačiai žinomą  „Mažojo Alberto” eksperimentą. Jo metu kiekvienąkart stiprus garsas susietas su paleista balta pelyte sąlygojo Alberto pelių baimę.

Beje, kas sukelia vaikams daugiau baimės,  tikra grėsmė jų saugumui susidūrus su dideliu, piktu šunimi, ar vis dėlto jų vaizduotėje gyvenantys monstrai, vaiduokliai, kitos jų išgalvotos būtybės?  Pasirodo, ilgą laiką buvo manoma, jog mažieji dėl patirties stokos, ne itin suvokdami realių aplinkybių keliamos grėsmės, labiau bijo įvairių įsivaizduojamų būtybių. Tačiau pastaruoju metu psichologai pateikia ir kitokį atsakymą į pastarąjį klausimą. Tyrime 3-5 metų vaikams pateikus istorijas su tikrais (piktas šuo, susidūrimas su krokodilu, rykliu) ir išgalvotais (drakonas, monstras) baimės šaltiniais,  vaikai jas nurodė vienodai  grėsmingomis. Mokslininkai teigia, jog tai nestebina žinant, jog jau nuo mažų dienų vaikai gali išgyventi baimę tiek remdamiesi asmenine patirtimi, tiek girdėdami tradicinias liaudies pasakas su fantastiniais herojais (pavyzdžiui, pasaka „Vilkas ir raudonkepuraitė“). Taigi dabar akivaizdu, jog tiek tiesioginis, tiek netiesioginis susidūrimas su baimės šaltiniu  vaikui gali sukelti tokį pat stiprų išgyvenimą.

Papildomai, evoliucinės psichologijos atstovai aiškina, jog ikimokyklinukų vaiduoklių, monstrų baimė būdama tokia pat stipri kaip realios grėsmės baimė, ugdo jų gebėjimą vėliau suvokti, atskirti, kas yra tikri ir pavojingi plėšrūnai.  Neveltui įkimokyklinėje įstaigoje, pirmą kartą likęs be  ypatingos motinos globos, vaikas  itin aktyviai domisi, tyrinėja aplinką ir vis labiau mokosi pats numatyti bei išvengti grėsmės.

Mergaitės ir berniukai bijo skirtingai?

Įvairios baimės vienodai pažįstamos abiejų lyčių vaikams. Australijos bei Amerikos vaikai nuo 7 iki 17 metų nurodė patiriantys vidutiniškai 14 skirtingų baimių. Todėl galima būtų teigti, jog baimės patyrimas priklauso nuo žmogaus, ne nuo jo lyties. Vis dėlto tyrimais atskleidžiami kitokie rezultatai.

Lyginant berniukų bei mergaičių baimes, mergaitės yra daug baikštesnės ir šis skirtumas pasireiškia jau labai ankstyvame amžiuje. Pasirodo, geriausiai šį skirtumą gali paaiškinti nuo mažens visuomenės, šeimos palaikomi skirtingi lyties vaidmenys su priskiriamais gebėjimais, elgesiu, nuostatomis. Juk mergaitės dažnai mokytojų, tėvų baramos susistumdžius viena su kita, pasielgus agresyviau, tuo tarpu berniukams iki šiol verkti gana dažnai yra neleidžiama, teigiant, kad verkti yra nevyriška. Ne veltui kai kurie psichologai pabrėžia, jog būtent  prisiimti berniukų bei mergaičių lyties vaidmenys, ne pati lytis lemia jų baimės intensyvumą.

Baimė, kaip lyties atributas, taip pat labiau taikomas mergaitėms, kadangi iš berniukų paprastai visada tikimasi drąsos, tam tikro didvyriškumo. Todėl Tomukas nepaisant akivaizdžiai pastebimo jo išgąsčio, būdamas drąsus vyras visuomet nepraleidžia progos pasišaipyti iš savo bailios sesės reakcijos išvydus kambaryje vorą.

Taip pat labai įdomu tai, kad tos pačios lyties bendraamžis viduriniojoje vaikystėje daro reikšmingą įtaką mergaitės ar berniuko baimės intensyvumui. Norėdami sužinoti tos pačios lyties bendraamžio poveikį vaikų baimei mokslininkai atliko tyrimą su 9-12 metų berniukais bei mergaitėmis. Vaikai įvertino savo baimę išklausę dviejų istorijų (pozityvios bei fantastinės, šiek tiek bauginančios) būdami vieni bei pasikalbėję apie girdėtas istorijas su savo lyties bendraamžiu. Tyrimas parodė, kad berniukams dėl įprastai jų lyčiai priskiriamo drąsumo, stiprumo labiau būdinga savo baimę slėpti, nedemonstruoti jos kitiems, nes aptarę istorijas su savo bendraamžiu jie jau “bijojo” mažiau. Tuo tarpu mergaičių baimės, kurių jautrumas, bailumas yra visiems suprantamas,  pokalbis su bendraamžia beveik nepaveikė. 

Kai tėvai stiprina baimę

Įprastai daugumai tėvų vaikų baimės atrodo visiškai be pagrindo ir gerokai perdėtos. Tačiau tėvelių pasirinktas vaiko auklėjimas, santykiai su juo yra labai reikšmingi ir gali  prisidėti prie atžalos  baimės susiformavimo, jos palaikymo ar pagelbėti baimę įveikti.

Agnės mama pasakojo, jog labai stengiasi įtikinti dukrą nebebijoti varlių, tačiau sutinka, jog mergaitei jau ne kartą teko stebėti ir pačios mamos išsigandusią išraišką, atsitraukimą susidūrus su šiuo šaltu, šlapiu varliagyviu. Pasak psichologo, Ronaldo Rapee tėvų nerimas prisideda prie vaiko baimės, jam modeliuojant išsigandusio tėvo elgesį arba girdint iš jo neigiamą informaciją („Nelįsk prie šuns, jis įkas“). Atliktas eksperimentas parodė didesnį vaikų baimingumą, nepažįstamo vengimą, jiems prieš tai stebėjus įsitempusios, susijaudinusios mamos bendravimą su nepažįstamuoju.  

Neatmetama ir tai, jog prie mažųjų baimių, nerimo gali prisidėti tėvų pasirinktas netinkamas auklėjimo stilius. Kalbant apie specifinį klaidingą tėvų auklėjimą  paprastai išskiriamas taip dažnai pastebimas tėvų perdėtas vaiko saugojimas. Per daug saugantys, įsitraukiantys į vaiko globą tėvai iki minimumo apriboja vaiko galimybes pažinti aplinką bei susidurti su baugesnėmis gyvenimo situacijomis. O vėliau pats vaikas yra linkęs vengti baimę keliančių situacijų, o susidūręs negeba teisingai įvertinti grėsmės, prisitaikyti prie aplinkybių.

Beje, prisiminkite, kada paskutinį kartą stengdamiesi nuraminti savo vaiką bandėte pasijuokti iš jo baimių? Tikriausiai supratote – mėginimas pasijuokti iš vaiko baimės, jį kritikuoti yra tik dar vienas netinkamas tėvų auklėjimo būdas trukdantis vaikui susidoroti su baime. Nuvertinę jums juokingą monstrų, po lova besislepiančios raganos baimę, pagalvokite, kaip jaustumėtės, jei kažkas pasišaipytų, nesuprastų jūsų didžiausio siaubo: skridimo lėktuvu, didelio aukščio ar kitos „rimtos“ baimės. Vaikas bijo taip pat kaip suaugęs, tik dėl patirties stokos jo baimės daug iracionalesnės. Puikų pavyzdį pateikė 2 metukų Luko mama, kuri ilgą laiką nežinojo, kaip įveikti vaiko vonios baimę. Berniukas nesuprasdamas šio daikto veikimo, jausdamas nesaugumą, atsisakydavo eiti į vonios kambarį, verkdavo, jei mama skalbdavo vonioje. Tačiau situacija pasikeitė mamai papasakojus Lukui, jog ir ji maža bijojo vonios bei kartu su vaiku pabandžiusi vonioje  „išmaudyti“ jo žaisliukus.

Visgi nors ir  tėvų santykis su vaiku, atmosfera namuose be abejonės prisideda prie vaiko vystymosi, tačiau negalima sakyti ir, kad vaiko bamingumas priklauso tik nuo auklėjimo ar tėvų pavyzdžio.. Nemažai lemia ir vaiko temperamentas, jo asmenybė. tai patvirtina ir tyrimai, atlikti su vienoje šeimoje gyvenančias dvyniaisTokie tyrimai  parodė, jog priklausomai nuo vaikų paveldimumo tėvų auklėjimas gali turėti labai skirtingą poveikį jų baimėms. 

Mama, neišjunk šviesos!

Ar numanote dėl kokios baimės dažniausia pas vaikų psichologą keliauja tėveliai. Žinoma dėl tamsos baimės su visais jos baubais, siaubais... kuomet  vaikas vis dažniau atsisako eiti miegoti į savo lovą, prašo miegoti su tėvais.

Tamsos baimė labiausiai būdinga priešmokyklinukams (4-6 metų vaikams), nes šiuo laikotarpiu mažieji itin intensyviai mokosi atskirti realybę nuo fantazijų. Paprastai tamsos baimė išskiriama iš kitų dažnų vaikiškų baimių, nes pagrindinis šios baimės šaltinis yra vaiko gaunama neigiama informacija, įprastai išgirsta, pamatyta per televiziją. Nesunku pastebėti, kad vizualinė informacija šiuo metu apima beveik visas gyvenimo sritis ir labai veikia ne tik jaunimo, suaugusiųjų, bet ir mažųjų realybės suvokimą, vaizduotę. Filmuose matyti bei išgyventi vaizdai įvykiai prisideda prie ateivių, raganų, elfų apsigyvenimo vaiko galvelėje. Ir visgi nors  vaikas sako, kad bijo tamsos, iš tiesų gali bijoti visai kitų dalykų. Galbūt iš tiesų vaikas bijo po lova esančios pelės arba raganos, žvelgiančios pro langą. 4 metukų Saulės mama pasakojo, jog guldoma viena į lovelę mergaitė nuolat prieštaraudavo, bijodavo tamsos, visai kitaip nei likusi miegoti kartu su mama, besijaučianti jos globojama ir saugoma nuo pabaisų.  Todėl ir jūs pažinodami savo vaiką galite pastebėti kitokius už tamsos baimės besislepiančius jo poreikius.

O per daug nerimauti dėl mažylio tamsos baimės nevertėtų, nes ją vaikai  dažniausiai „išauga“ su amžiumi ir didėjančiu gebėjimu atskirti fantaziją nuo realybės.

Vis dėlto kaip supratote dėl mažamečio negebėjimo atskirti realybės nuo fantazijos sakyti, kad jokių pabaisų kambaryje nėra ir negali būti, yra bergždžia. Tačiau jūs kartu su vaiku galite padėti jam “kontroliuoti” situaciją ir neleisti raganoms, monstrams jo daugiau gąsdinti. Tokiu atveju gali pagelbėti pabaisų išsiurbimas iš po lovos dulkių siurbliu, mylimo vaiko meškino, kuris jį saugotų, paguldymas kartu į lovelę ar palikta naktinė lempa, kuri nubaidytų raganas.

Nesiartink, ten piktas šuo

Galbūt ir jūs iki šiol nemaloniai sustingstate, perbėgate į kitą gatvės pusę pamatę didelį šunį. Nieko keista, žinant, jog gyvūnų, dažniausiai šunų, baimė ne tik itin paplitusi tarp mažamečių, bet neretai išlieka ir vyresniame amžiuje. Vaikų gyvūnų baimę pastebėsime iš jų staigaus noro pasislėpti, užsiropšti kuo aukščiau, kad jo „nesuvalgytų“, kad jam neįkastų, o sunkesniais baimės atvejais net atsisakymu išeiti laukan.

Įdomu, kodėl vieniems iš mūsų bijoti „mielo“ driežo taip neįprasta ir nesuprantama, o kitiems net mintyse baugu prie jo prisiliesti? Mažamečio gyvūnų baimę geriausiai paaiškina tėvų, senelių, artimųjų mokymas vengti pavojingų šunų, kitų gyvūnų arba realus neigiamas pačio vaiko susidūrimas su kokiu nors gyvūnu. Rodos, paradoksalu, tačiau kaip pasakojo Gretos mama mergaitei įkandus mažam šuniukui, ji ėmė visiškai nebeprisileisti ne piktesnių, didelių šunų, tačiau būtent mažesnių, su kuriais buvo susijęs jos neigiamas patyrimas. Ir dar vienas reikšmingas vaikų gyvūnų baimės aiškinimas – jų tėvų gyvūnų baimė.  Psichologams išsiaiškinus ne tik  vaikų, bet ir jų tėvų šunų baimę, gauti įdomūs rezultatai: vaikai, kurių tėvai  vaikystėje vengdavo susidūrimo su šunimi bei iki šiol jaučiasi įsitempę būdami tarp šių keturkojų, taip pat labiau bijo šunų.  

Kita vertus, pažvelgus į vaikų gyvūnų baimę iš žmonijos evoliucinės pusės, dėl žmogaus brendimo,  patirties kaupimo mums įgimta saugoti save, išgyventi baimę pirmąkart susidūrus su nauju, nepažįstamu objektu. Tačiau ši pirminė baimė tikrai gali palaipsniui išnyksti, pasikartojant mūsų teigiamam susidūrimui su baimę keliančia situacija. Tadukas niekuomet neidavo artyn jūros, nes nuo pirmo karto  jos labai išsigando. Tėveliai negalėjo paaiškinti šios sūnaus baimės, o berniukas atsisakydavo priartėti prie jūros net drauge su jais. Vis dėlto matydamas kitų vaikų krykštavimą besipliuškenant vandenyje, jis pamažu vis artėdavo prie kranto: kartais greitai nubėgdamas pasisemti vandens į kibirėlį, kartais truputį pabraidydamas, kol jūra nebetapo tokia bauginanti.

Tikriausiai ir jūs galėtumėte pateikti nemažai keistų, sunkiai suvokiamų savo mažojo baimių pavyzdžių. Be abejo tai tik keletas priežasčių padėsiančių geriau pažinti vaiko atsisakymą miegoti tamsoje, slėpimasį už jūsų pamačius šunį, kitą nemalonų jam padarą.  Tačiau jūsų užduotis pagalvoti, koks yra būtent jūsų vaikas, kokioje aplinkose jis gyvena. 

Pradėkime nebijoti

Dažnu atveju mažojo baimės sukelia tikrai nemažai sunkumų, o tėveliams iškelia įvairiausių klausimų: „Ar mūsų vaiko baimė normali?“, „Gal mes kalti dėl jo baimės?“, ir galiausiai, „Kaip mes galime padėti savo atžalai?“.

Nors mažojo baimė gali atsirasti dėl stebimo tėvų nerimo, atsako į baimę, kita vertus itin stipri vaiko baimė trikdanti jo kasdienybę gali taip pat gerokai apsunkinti  šeimos gyvenimą.

Pirmiausia padėdami vaikui nebijoti nepradėkite ieškoti „kaltų” šioje situacijoje, nes tai problemą gali tik apsunkinti.  Psichologai sutinka, kad norint padėti vaikui nebijoti  svarbiausia su juo pasikalbėti ir atpažinti jo išgyvenamus jausmus. Net suaugusiesiems dažnai sudėtinga kalbėti apie jausmus, tuo tarpu mažamečiai dažnai dar net nežino žodžių, kuriais galima būtų nupasakoti savo jausmus. Vaiko baimė gali pasireikšti labai skirtingais būdais, vis dėlto pastebima, jog išsigandęs vaikas pradeda dažniau verkti, atsisako likti vienas, tiesiogiai kalba apie gąsdinančias pabaisas. O galbūt jūsų atžala dažnai skundžiasi galvos, pilvo skausmais? Nenustebkite, tai tik dar viena baimės forma, nes mažieji kaip ir mes jaučia fiziologinius streso padarinius, tik jie dar negali to susieti.

Be jokios abejonės padėdami vaikui nebijoti visad galite pasitelkti žaidimus.  Žaisdami kartu su vaiku  pastebėsite, kaip jo žaislai „bendrauja“, reiškia jausmus, ko ir kada labiausiai išsigąsta. Pasilinksminkite su vaiku drauge visuose namuose ieškodami, kur „pasislėpė” monstras. Persirenkite kostiumais ir surenkite vaidinimą, kaip jūsų sūnus išveja raganą. Arba leiskite mažajam  “kontroliuoti”  baimę savo kambaryje sukonstravus spąstus baubui. 

Profesionali psichologinė pagalba. Psichologinės konsultacijos internetu.

Galite susisiekti telefonu: 8 63921143 arba el. paštu: klauskite@psichologeindre.lt. Daugiau informacijos http://psichologeindre.lt/#kontaktai

Jan 07, 2019